Skaitiniai‎ > ‎

Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis

(Bruno, Querfurtensis, Bonifacus, Bruno von Querfurt) (gimęs apie 974 – miręs 1009)

Bažnyčia šį šventąjį mini liepos 12 dieną. Antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas, vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas, Šv. Romos imperatorių Otono III bei Henriko II politikos vykdytojas, kankinys ir Katalikų Bažnyčios šventasis.

Paradoksalu, tačiau, jei ne jo kankinystė ir mirtis už tikėjimą, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas 1009 metais. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018) apie šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

Brunonas gimė apie 974 metais saksų didikų šeimoje Kverfurte (Qurfurt), mokėsi mokykloje, įsteigtoje prie Magdeburgo bažnyčios. 995 metais jis paskirtas šv. Mauricijaus katedros kanauninku. Netrukus Romos imperatorius Otonas III Brunoną paskyrė savo nuodėmklausiu. 998 metais Brunonas paliko tarnystę Romos dvare ir įstojo į šv. Sabo Benediktinų vienuolyną Aventine, pasirinkęs Bonifaco vienuolinį vardą. 1001 metais jis prisijungė prie Šv. Romualdo kamaldulių įkurėjo atsiskyrėlių netoli Ravenos Italijoj. 1002 m. popiežius Silvestras II Brunoną paskyrė „tautų arkivyskupu“, kitaip sakant, įgaliojo užsiimti misijų veikla; teisę skirti vyskupus dar neapkrikštytiems Europos kraštams Brunonas įgijo 1004 m. vasarį, kuomet buvo įšventintas Magdeburgo arkivyskupo Taginono. Brunono misijų veiklos tikslas buvo vengrai, po to – pečenegai (gyvenę teritorijoje virš Dnepro upės, į pietus nuo Kijevo Rusios). 1003 metais po brolių (žinomų kaip Penkių brolių kankinių Benedikto iš Benevento, Jono, Mataušo, Kristino ir Izaoko) kankiniškos mirties Brunonas ketino vykti į Lenkiją ir iš jos keliauti į Prūsiją, tačiau dėl tuo metu vykusio Vokietijos ir Lenkijos karo prūsų krikšto misiją Brunonas atidėjo beveik penkeriems metams.

1004-1005 m. ir 1006-1007 m. žiemą Brunonas nesėkmingai vykdė misiją Vengrijos karalystės Banato kunigaikštystėje, kurioje jis ketino atversti vietos pagonis, tačiau susidūrė su atkakliu Banato srities graikų apeigų katalikų vienuolių pasipriešinimu.

1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją, iš kurios jis tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų dar neapkrikštytų baltų tautų žemes. Greičiausiai jau tuo metu užsimezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki pat Brunono žūties.

1008 m. sausio pabaigoje Brunonas iš Lenkijos per Vengriją atvyko į Rusios sostinę Kijevą, iš kur maždaug po mėnesio iškeliavo į pečenegų kraštą. 1008 m. vasario ir kovo mėn. buvo pečenegų nelaisvėje, 1008 m. pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė pečenegams katalikų vyskupą. 1008 m. rugpjūčio mėn. sugrįžo į Kijevą, iš ten pasuko Lenkijos link. Vėliau, jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą.

1008 m. spalį Brunonas paskutinį kartą atvyko pas Boleslovą Narsųjį ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją.

Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo Šv. Petro Damiano „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) aprašomas svarbiausias Šv. Brunono gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas.

„[...] [Brunonas], pas rusų (prūsų) karalių nuvykęs ir apsistojęs, ėmė aistringai pamokslauti. Karalius gi matydamas jį apsirengusi skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad turto surinktų. Dėl to [karalius] pažadėjo , kad pats jo neturtą gausiomis dovanomis praturtins, jei [Brunonas] nuo tokios rūšies apgaulės atsitrauks. Todėl greitai negaišdamas [Brunonas] atgal į nakvynės vietą pasuka ir apsivilkęs vyskupui priderančiais brangiais darbužiais, taip į karaliaus rūmus vėl sugrįžta. O karalius taria: „kad įtikėtume, jog tiesa, kurią tu skelbi, yra tikra, greta vienas kito bus sustatyti du atskiri aukšti mediniai pastoliai. Ir po jais bus sukurta ugnis, [ir] tokiu būdu, kai ugnis iš abiejų pusių bus matoma, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] iš kurios nors pusės būsi kliudytas, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime. Bet jei, kaip tu tiki, taip neatsitiks, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime“. Bonifacas (Brunonas) pirmiausia su šventu vandeniu ir smilkalais iš visų pusių apeidamas, pašventino ugnį. Po to įžengė į šnypščiantį liepsnos kamuolį ir išėjo nepaliestas. Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės [ir] karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo“.

Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus. Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).

Klaipėdoje veikia, jauniausia mūsų mieste, šio šventojo vardu pavadinta parapija,kurioje darbuojasi broliai pranciškonai konventualai. Šiemet minime Lietuvos tūkstantmečio jubiliejų,o taip pat ir pranciškonų ordino įkūrimo 800 metų jubiliejų.

Parengė Vidmantas Budreckis
Papildomi puslapiai (1): [Be pavadinimo]
Comments