Skaitiniai‎ > ‎

Karmelitai (OCD)

Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolių ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas, kuriuos sudaro vyrų, moterų ir pasauliečių karmelitų ordino atšakos.

Karmelitų vienuolijos vardas siejasi su Senajame Testamente išgarsintu Karmelio kalnu, ant kurio meldėsi pranašas Elijas ir gyveno pirmieji atsiskyrėliai. Karmelis vienuolijos dvasingumo tradicijoje įgijo dykumos ir dirbamo sodo, atsiskyrėliško gyvenimo, tyliosios maldos, dvasinio tobulėjimo ir pačios vienuolijos kaip dvasinės giminės prasmes, o pranašas Elijas tapo legendiniu vienuolijos įkurėju. Senajame Testamente aprašytas Elijo gyvenimas karmelio kalne virto karmelitų dvasingumo ir atsiskyrėliško gyvenimo pradžios ir prasmės simboliu. Būdamas karingas pranašas ir kartu kontemplieyvus atsiskyrėlis, Elijas tarsi įkūnija vienuolijos dvasinę programą, nurodančią dvejopą – misijinę ir kontempliatyvią karmelitų dvasią.

Karmelitai – marijiška vienuolija, pasižymi ypatingu pamaldumu Švč. Mergelei Marijai. Šv. Teresė Avilietė vienuolijos dvasingumo tradiciją praturtino pamaldumu šv. Juozapui – Švč. Mergelės Marijos Sužadėtiniui. Šv. Juozapas karmelitams tapo ‚, tyliosios maldos mokytoju “ , nuolankios tarnystės Jėzaus ir Marijos garbei pavyzdžiu.

XII a. viduryje, po Trečiojo kryžiaus žygio, Palestinoje, ant Karmelio kalno prie šv. Elijo šaltinio, netoli Haifos, apsigyveno vienuoliai atsiskyrėliai. Ordino įkūrėju laikomas kryžiuotis  šv. Bertoldas iš Kalabrijos, nors vienuoliai atsiskyrėliai ant Karmelio kalno gyveno dar iki jo atvykimo. Jeruzalės patriarchas šv. Albertas 1214 m. parašė vienuolių gyvenimo nuostatus, pasižymėjusius ypatingu griežtumu – karmelitai turėjo gyventi atskirose celėse, nuolat melstis, laikytis griežtų pasninkų, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti mėsos, o taip pat ilgą laiką laikytis tylos.

Turkams užpuolus Palestiną, ordinas buvo priverstas emigruoti į Europą. Tačiau senasis žemynas juos ne iš karto priėmė – dvasininkija pareiškė, kad jų regula popiežiaus patvirtinta tik Karmelio kalno  eremitams, o gyvendami Europoje jie turį savo regulą pakeisti ir pritaikyti naujoms gyvenimo sąlygoms. 1247 m. popiežius Inocentas IV karmelitams suteikė švelnesnę regulą, ji buvo modifikuota iš eremitinės į cenobitinę. Karmelitai buvo prijungti prie elgetaujančių vienuolių ordinų grupės. Vienuolynai buvo įkurti Kipre, Sicilijoje, taip pat Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Vėliau ordino laukė problemos, susijusios su istorinėmis aplinkybėmis – šimtamečiu karu, maro epidemija, bažnyčios didžiąja schizma. Prasidėjo diskusijos dėl grįžimo prie griežto pirminio gyvenimo būdo. Buvo bandymai reformuoti Manto (XV a. pradžioje), Albos (XVI a. pradžioje) ir kt. vienuolynus, bet reformos nepasisekė ir nepavyko išvengti didžiosios reformacijos krizės.

Tik antroje XVI a. pusėje ordine įsivyravo didelių pokyčių tendencijos. Šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono veikla sukėlė karmelitų ordino skilimą. Atsirado basieji karmelitai, paskelbę, kad jie grįžta prie pradinio asketiško gyvenimo principų. Basųjų karmelitų ordinas buvo patvirtintas 1593 m.

XVIII a. gale karmelitų, kaip ir daugumos kitų vienuolijų, laukė dideli išbandymai – pirma juos persekiojo absoliučiosios monarchijos atstovai, o per Didžiąją Prancūzų revoliuciją ordinas Prancūzijoje buvo visai išvaikytas.

XIX-XX a. abu Karmelitų ordinai pradeda atsikurti.

Šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas (lot. Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCarm) – pagrindinė karmelitų šaka. 2005 m. buvo 2091 vienuolių (iš jų 1383 kunigai) 307 vienuolynuose 29 valstybėse;

Basųjų šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas (lot.Ordo Fratrum Discalceatorum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCD) – vienuolija, atsiskyrusi nuo pagrindinės šakos XVI a. Jos atsiradimą sąlygojo didžiųjų karmelitų šventųjų Teresės Avilietė ir Šv. Kryžiaus Jono veikla, o taip pat noras gyventi pagal griežtas pradinio ordino taisykles. 2005 m. ordinas jungė 4653 vienuolių (iš jų 2627 kunigai) 572 vienuolynuose;

Nekaltosios Mergelės Marijos brolių karmelitų kongregacija (lot. Congregatio Fratrum Carmelitarum Beatae Mariae Immaculatae, CMI) – sirų – malabarų krypties karmelitų dvasingumo vienuolija, veikianti Indijoje. 2004 m. ji jungė 2243 narius (iš jų 1397 kunigus) 320 būstinių.

Karmelitų apranga – juodai - rudas diržu sujuostas abitas, škaplierius ir pelerina su kapišonu bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Basųjų karmelitų pelerina yra beveik dvigubai trumpesnė už senosios regulos karmelitų dėvimą peleriną. Seserų abitas toks pat kaip ir brolių  ant galvos dėvi juodą arba baltą veliumą, priklausomai nuo įžadų.

Žymiausi karmelitų šventieji –  šv. Simonas Stokas, didieji katalikų bažnyčios mistikasi - šv.Teresė Avilietė ir šv.Kryžiaus Jonas, Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė iš Lizjė, šv.Edita Štein.

Lietuvoje karmelitai įsikuria XVI a. pradžioje. Iki XIX a. Lietuvoje buvo septyni senosios regulos ir penki Basųjų karmelitų vienuolynai.

1994 m. Paštuvoje buvo atkurtas Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas. Šiuo metu vienuolyne yra 20 seserų. O dabartinė vienuolyno vyresnioji ses. Daina Marija OCD buvusi mūsų bažnyčios Grigališkojo choralo studijos narė.

Comments