Tai, kad prieš 15 metų atėjau giedoti grigališkojo choralo, laikau vienu iš didžiausių stebuklų savo gyvenime. Jis ne kartą tapo man kelio ženklu, nuolat suteikdamas mano vidinei kelionei kryptį, mano apsisprendimams – drąsos. Grigališkasis choralas stebuklingu būdu įtraukia į Dievo Tikrovę ir veda vis tolyn, aukštyn, gilyn. Choralas – malda giesmėje – atveria Dievo meilės, Jo išminties turtus. Moko mus ne tik semtis iš tos gelmės, bet pamažu augina mumyse tarnavimo ir davimo troškimą. Taip dažnas giedotojas tampa gyvu parapijos akmenėliu. Iš tiesų, net pats nepajunti, kaip pradedi jausti vis didesnį alkį Dieviškųjų dalykų, nepajunti, kaip svarbu pasidaro tai, kuo Bažnyčia džiaugiasi, kuo ji rūpinasi. Nepajunti, kaip tau pradeda skaudėti tie skausmai, kurie skauda Bažnyčiai. Ir dar – patiri, koks gali būti laimingas, įsijungdamas į per 2000 metų gyvenusių tikėjimo tėvų maldą, tapti dalele visų, garbinusių, garbinančių ir garbinsiančių Dievą. Ir ačiū Dievui už šią tarnystę! Ir visus, šalia kurių ir su kuriais galiu augti... Goda | 1992 metais Vidmantas man padovanojo turbūt pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje išleistą grigališkąjį giesmyną – „Cantionale simplex“. Daug metų, kai dar nebuvau Scholos narys, tyliai giedodavau vienas. Nuo tų laikų ypač pamėgau seniausias, neišdailintas psalmių, litanijų melodijas. Antanas |
Skaitiniai >